Straipsniai

Cukrinis diabetas

Cukrinis diabetas yra medžiagų apykaitos liga; ji gali būti įgimta arba įgyta. Cukrinio diabeto priežastis yra absoliutus arba santykinis hormono insulino (kuris gaminamas kasoje) deficitas (t.y. visiškas šio hormono nebuvimas arba trūkumas). Cukrinis diabetas skirstomas į pirminį ir antrinį.
Pirminio cukrinio diabeto atveju ligos priežastis yra įgimtas kasos nesugebėjimas gaminti insuliną ir išskirti jį į kraują. Antrinis, įgytas, cukrinis diabetas atsiranda dėl dalinio arba visiško kasos funkcijos nepakankamumo; taip pat jo priežastis gali būti organizme atsiradę hormonai, kurių veikimas yra priešingas insulino veikimui, arba ilgai vartojant vaistus, kurie gali sukelti sukrinį diabetą.
Be to, pagal atsiradimo momentą diabetas skirstomas į I tipo (jaunuolių) cukrinį diabetą, kai insulino deficitas yra absoliutus ir kuriuo paprastai suserga jau vaikai arba jaunuoliai, bei II tipo (suaugusių) cukrinį diabetą, kuris atsiranda keturiasdešimties metų sulaukusiems ir vyresniems žmonėms, pagrindinės jo priežastys yra antsvoris ir netaisyklinga mityba.
Svarbiausi cukrinio diabeto simptomai tokie: pacientus kankina stiprus troškulys, jie geria daug skysčių ir labai gausiai šlapinasi (šlapimas nekoncentruotas). Cukriniu diabetu sergančių žmonių svoris krinta, be to, sumažėja jų fizinė galia. Cukrus (gliukozė) išsiskiria su šlapimu.
Senatvinio cukrinio diabeto atveju visų šių simptomų gali nebūti, todėl jis neretai nustatomas tik pamatavus gliukozės koncentraciją kraujyje.
Kadangi cukriniu diabetu susergama visam gyvenimui, didžiausias šios ligos pavojus yra vėlyvosios komplikacijos ir antrinės ligos: dėl akių dugno kraujagyslių pakitimų sutrinka regėjimas, kraujagyslių pakitimai sukelia kraujotakos sutrikimą, be to, gali atsirasti inkstų ar nervų ligos. Apskritai cukriniu diabetu sergantys pacientai labiau linkę sirgti infekcinėmis ligomis (ypač grybelinėmis ir kitokiomis infekcinėmis odos ligomis).
Labai sunki, o tam tikromis aplinkybėmis gyvybei pavojinga komplikacija yra diabetinė koma. Per kelias valandas arba dienas pacientai visiškai netenka sąmonės, atsiranda savotiškas gilus alsavimas; iškvepiamas oras kvepia acetonu. Oda ir raumenys būna sausi, sutraukus odą į raukšlę, ji taip ir lieka. Labai dažnai į procesą įtraukiama ir širdis bei kraujagyslės. Akių obuoliai būna minkšti ir juos galima nesunkiai įspausti. Labai dažnai diabetinę komą sukelia kokia nors papildoma liga, pvz., plaučių uždegimas arba šlapimo takų infekcija- dėl pastarosios pasikeičia organizmo medžiagų apykaita. Tokiais atvejais pirmieji grėsmingi simptomai dažnai yra nesulaikomas vėmimas ir atsisakymas valgyti bet kokį maistą.
Kai kuriems cukriniu diabetu sergantiems ligoniams gali atsirasti ne tik diabetinė, bet ir staiga atsirandanti hipoglikeminė koma- jos metu padažnėja pulsas, stipriai prakaituojama ir atsiranda traukuliai. Šią komą sukelia ženklus gliukozės (cukraus) koncentracijos sumažėjimas kraujo plazmoje (dažniausiai dėl insulino perdozavimo, rečiau- dėl kitų priežasčių).
Lengvesnės į šoką panašios komplikacijos cukriniu diabetu sergantiems ligoniams gali prasidėti po didesnio fizinio krūvio- šiuo atveju priežastis taip pat yra gliukozės koncentracijos sumažėjimas kraujo plazmoje. Simptomai: drebėjimas, prakaitavimas, silpnumas ir didelis alkio jausmas. Jeigu tokio priepuolio metu žmogus netenka ir sąmonės, priepuolį galima diferencijuoti nuo diabetinės komos (priešingai nei diabetinės komos atveju nebūna acetono kvapo iš burnos, savotiško gilaus alsavimo, be to, spaudžiant akių obuolius jie būna akivaizdžiai kieti). Priepuolio ištikto ligonio būklė greitai pagerėja, kai jam duodama daugiau gliukozės tirpalo.
Cukrinio diabeto diagnozę nustato ir šią ligą gydo tik gydytojas. Jos gydymo tikslas- normalizuoti gliukozės koncentraciją kraujo plazmoje. Šiuo atveju ypač svarbūs nuolatiniai laboratoriniai tyrimai, nes reikia kaip galima greičiau diagnozuoti galimas papildomas ligas ir komplikacijas. Kiekvieno cukriniu diabetu sergančio žmogaus gliukozės koncentracija kraujo plazmoje turi būti nuolat tikrinama.
Ypač svarbu sekti cukriniu diabetu sergančių nėščių moterų medžiagų apykaitą, nes joms pasitaiko nenormaliai didelių gliukozės koncentracijos svyravimų.
Bet kokios cukrinio diabeto formos gydymo pagrindas- daug judėti ir laikytis diabetinės dietos. Jos laikantis svarbu:
• Bendras kalorijų skaičius turi atitikti poreikį. Nutukę žmonės turi tol laikytis svoriui sumažinti skirtos dietos (maždaug 800- 1000 kalorijų), kol svoris taps normalus. Jeigu žmogus dirba lengvą fizinį darbą, vienam kilogramui kūno svorio per parą reikia 32 kalorijų, jeigu darbas vidutinio sunkumo- 37 kalorijų ir jeigu darbas fiziškai sunkus- maždaug 45 kalorijų.
• Cukriniu diabetu sergantis žmogus turi atsisakyti cukraus, medaus ir atitinkamai pasaldintų patiekalų. Iš riebalų pirmenybė teiktina augaliniams riebalams. Antsvoriu besiskundžiantys žmonės per parą turėtų suvalgyti ne daugiau kaip 100 gramų angliavandenių.
• Cukriniu diabetu sergantis žmogus turi tiksliai kontroliuoti maisto kiekį, sudėtį ir kaloringumą.
• Paros maisto kiekis, kurį reikia kiekvieną dieną numatyti ir atitinkamai apskaičiuoti, turi būti valgomas nedidelėmis porcijomis per šešis- sptynis kartus. Taip paskirsčius maistą dar esamas insulinas gali šiaip taip susidoroti su patenkančiu maistu, ir gliukozės koncentracija kraujo plazmoje esti stabili.
• Draudžiama gerti alkoholinius gėrimus. Galima išgerti ribotą kiekį dietinio alaus, fermentuoto balto arba raudono vyno, diabetikams skirto šampano ir fermentuotų obuolių sulčių.
• Maistas saldinamas dirbtinėmis kalorijų neturinčiomis medžiagomis bei nedideliu kiekiu fruktozės ir sorbito (šie angliavandeniai pakeičia gliukozę). Skaičiuojant paros kaloražą, fruktozę, ksilitą ir sorbitą taip pat reikia traktuoti kaip angliavandenius ir kalorijų turinčias medžiagas. Iš visų parduodamų specialių diabetinių produktų reikėtų rinktis tik tuos, ant kurių įpakavimo yra pilnas juose esančių maisto medžiagų ir kalorijų sąrašas.
Tikslius duomenis apie reikalavimus cukriniu diabetu sergančių žmonių mitybai ir maisto kaloringumo apskaičiavimą reikėtų gauti iš gydytojo, kuris taip pat turi nuolatos tikrinti gliukozės koncentraciją kraujo plazmoje, gliukuotą hemoglobiną, reikalui esant atlikti gliukozės tolerancijos testą ir skirti būtiną gydymą bei sekti ligos eigą. Įspėjame- negydykite cukrinio diabeto savais metodais!
 
Parengė bendros praktikos gydytoja V. Veličkienė